Anglų kalbos mokymas ankstyvojo amžiaus vaikams

Straipsnio autorius: Nanik Shobikah
Metai: 2018
Vertimas: Nuo mažų dienų

Anglų kalbos mokymasis yra efektyviausias, jei pradedamas ankstyvame amžiuje, ypač prieš vaikui sukankant 12 metų. Ankstyvoji vaikystė apima 2–7 metų amžiaus tarpsnį. Tai yra „auksinis laikotarpis“ vaikų kalbos įgūdžių vystymuisi. Šiuo laikotarpiu vaikai geba išmokti bet kokią kalbą taip, kaip gimtakalbiai, todėl šį laiką reikia išnaudoti kuo efektyviau. Tačiau ankstyvame amžiuje vaikai dar yra kognityvinio vystymosi stadijoje – jie pasižymi dideliu egocentriškumu, nesupranta abstrakčių dalykų, geba suprasti tik simbolius ir dar neturi loginio mąstymo.

Dėl šios priežasties anglų kalbos mokymas vaikams reikalauja tinkamų ir efektyvių mokymo metodų. Yra keletas tinkamų metodų ir technikų, kaip mokyti anglų kalbos ankstyvojoje vaikystėje, pavyzdžiui, komunikacinis kontekstas. Tai apima socialines situacijas, kultūrinius aspektus, žaidimus, dainavimą ir muziką, pasakojimus, menines patirtis, rankdarbius ir fizinį judėjimą. Tarp visų metodų ir technikų, dainų ir judesio derinys yra ypač tinkamas ir sėkmingas anglų kalbos mokymo metodas ankstyvajame amžiuje.

Raktažodžiai: anglų kalbos mokymas, vaikų kalbinis ir kognityvinis vystymasis, anglų kalba jauniesiems mokiniams.

Įvadas

Užsienio kalbų mokymas vaikams Amerikoje ir Europoje prasidėjo penktajame dešimtmetyje ir tapo labai populiarus šeštajame dešimtmetyje, tačiau septintajame dešimtmetyje ši tendencija šiek tiek sumažėjo. Pasak Hammerby (1982), antroji kalba geriau išmokstama, jei mokymasis prasideda ankstyvame amžiuje. Tai reiškia, kad anglų kalbą geriausia pradėti mokytis dar vaikystėje – kuo anksčiau, tuo geriau.

Yra daug prielaidų apie amžių ir kalbos mokymąsi, įskaitant teiginį, kad vaikai kalbų mokosi geriau nei suaugusieji. Ur (1996) teigia, kad užsienio kalbos mokymas mokykloje turėtų prasidėti kuo anksčiau, nes vaikų dėmesį ir susidomėjimą pritraukti lengviau nei suaugusiųjų. Tačiau ši prielaida dar nėra iki galo patvirtinta moksliniais tyrimais. Nors patirtis rodo, kad vaikai gali išmokti kalbą geriau, taip pat yra įrodymų, kad vyresni vaikai yra efektyvesni kalbos mokymuisi.

Globalizacijos amžiuje gebėjimas laisvai bendrauti anglų kalba tiek raštu, tiek žodžiu tampa būtinybe. Šie reikalavimai verčia tėvus varžytis dėl vietų nacionalinėse ar tarptautinėse mokyklose, kuriose anglų kalba yra pagrindinė mokymo priemonė. Tačiau dažnai tėvai neatsižvelgia į vaikų kalbinius gebėjimus, amžių, mokytojų kvalifikaciją ir taikomus mokymo metodus. Jiems svarbiausia, kad vaikai lankytų akredituotą anglų kalbos mokyklą, kas, jų manymu, užtikrina gerą išsilavinimą.

Dėl to daugelis vaikų patiria stresą ir nusivylimą. Užuot išmokę anglų kalbą, jie tampa priversti kalbėti ja nepriklausomai nuo savo pasirengimo. Dėl to jų tarimas ir gramatika dažnai būna netikslūs ar keisti. Iš tiesų, tėvai turėtų gerai apsvarstyti, kaip tinkamai mokyti savo vaikus anglų kalbos. Amžius yra vienas svarbiausių veiksnių mokantis užsienio kalbos. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, kyla klausimas – kokio amžiaus vaikai turėtų pradėti mokytis anglų kalbos kaip užsienio kalbos ir kokie mokymo metodai yra tinkamiausi ankstyvajame amžiuje? Šie klausimai paskatino autorę aptarti ir išsamiai aprašyti šią temą šiame straipsnyje.

Tyrimo metodas

Pasak M. Naziro (2003), literatūros analizė yra duomenų rinkimo technika, kai atliekama vadovėlių, literatūros šaltinių, užrašų ir ataskaitų, susijusių su nagrinėjama tema, peržiūra. Tuo tarpu Sarwono (2006) teigia, kad literatūros analizė yra tyrimo metodas, kurio metu informacija renkama iš knygų, žurnalų, laikraščių ir kitų šaltinių siekiant sukurti pagrindinę teoriją.

Literatūros analizė susideda iš dviejų svarbių etapų. Pirmasis etapas – temos pasirinkimas. Kai autorius jau nusprendžia temą, kitas žingsnis yra atlikti su tema susijusią studiją. Tai reiškia, kad pradedamas duomenų rinkimas. Šiame etape autorius renka informaciją iš įvairių literatūros šaltinių, įskaitant vadovėlius, mokslinius straipsnius, tyrimų rezultatus, internetinius straipsnius, laikraščius ir žurnalus. Surinkti duomenys naudojami tyrimui sistemingai sudaryti.

Taigi, literatūros analizė apima įprastus procesus, tokius kaip sistemingas teorijų identifikavimas, literatūros šaltinių paieška ir dokumentų analizė, susijusi su nagrinėjama tema. Šio tyrimo tema yra anglų kalbos mokymas jauniems mokiniams, todėl visi surinkti duomenys yra susiję su šia sritimi. Duomenys buvo renkami iš vadovėlių, mokslinių žurnalų, straipsnių, tyrimų ataskaitų bei internetinių šaltinių.

Surinkus duomenis, tyrimas buvo sudarytas nuosekliai ir sistemingai. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – padėti mokytojams ir tėvams geriau suprasti, kaip efektyviausiai mokyti vaikus anglų kalbos, kad ji atitiktų jų poreikius ateityje. Vaikų anglų kalbos mokymasis turi būti malonus ir smagus, nes atitinka jų amžių – vaikystės etapą. Šiame amžiuje vaikai vis dar turi daug žaisti ir tyrinėti juos supančią aplinką.

Todėl mokytojai ir tėvai turėtų užtikrinti, kad anglų kalbos mokymasis vyktų linksmoje ir motyvuojančioje aplinkoje, o ne versti vaikus mokytis per prievartą. Geriausias būdas vaikams mokytis yra per praktiką ir patirtį.

Diskusija apie anglų kalbos mokymą

Anglų kalba tapo tarptautine kalba, naudojama beveik visose pasaulinio gyvenimo srityse. Ji taip pat tapo pagrindine komunikacijos kalba, leidžiančia perduoti ir gauti žinias visame pasaulyje. Tai leidžia manyti, kad anglų kalbos įvaldymas yra labai svarbus šiuolaikinės visuomenės reikalavimas, nes mokant anglų kalbą lengviau plėsti bendravimą tarptautiniu mastu. Pasak Fromkin (1990), anglų kalba dažnai vadinama pasaulio lingua franca. Tai dar kartą pabrėžia anglų kalbos, kaip pasaulinės komunikacijos priemonės, svarbą.

Anglų kalbos statusas Indonezijoje

Indonezijoje anglų kalba laikoma pirmąja užsienio kalba, tačiau tai skiriasi nuo anglų kalbos kaip antrosios kalbos sampratos. Mustafa (2007) nurodo, kad antroji kalba – tai kalba, kurios vaikai mokosi po gimtosios kalbos, tačiau ji yra aktyviai naudojama bendruomenėje. Tuo tarpu užsienio kalba – tai tokia kalba, kuri nėra plačiai vartojama kasdieniame bendravime. Kadangi anglų kalba Indonezijoje retai naudojama kasdienėje socialinėje sąveikoje, jos išmokti tampa sudėtingiau.

Iš tikrųjų, anglų kalbos įgūdžiai yra labai svarbūs šiuolaikinėje informacijos ir komunikacijos eroje, nes jie lemia žmogaus gebėjimą dalyvauti pasaulinėje bendruomenėje. Šiandieninė globalizacija reikalauja kvalifikuotų žmonių, gebančių bendrauti įvairiomis kalbomis, ypač anglų. Gebėjimas mokėti užsienio kalbas leidžia ne tik lengviau įsisavinti naujas žinias, bet ir plėsti socialinius ryšius bei turėti geresnes karjeros galimybes.

Dėl šios priežasties daugelis tėvų siekia, kad jų vaikai kuo anksčiau pradėtų mokytis anglų kalbos. Tai patvirtina Santrock (2007) teiginys, kad vaikai užsienio kalbų mokosi greičiau nei suaugusieji. Johnson ir Newport (1991) tyrimas taip pat rodo, kad 3–7 metų amžiaus vaikai, persikėlę iš Kinijos ir Korėjos į JAV, geriau įvaldė anglų kalbą nei vyresni vaikai ar suaugusieji.

Ankstyvo užsienio kalbų mokymosi privalumai

Mustafa (2007) teigia, kad vaikai, kurie anksti išmoksta užsienio kalbą, įgyja daug privalumų: jie tampa lankstesni intelektualiai, akademiškai, kalbiškai ir socialiai. Be to, jie yra geriau pasirengę bendrauti skirtingose kultūrinėse aplinkose. Kai šie vaikai suauga, jie tampa konkurencingais ir kvalifikuotais specialistais. Mustafa (2007) taip pat priduria, kad ankstyvas užsienio kalbų mokymasis ugdo vaikų suvokimą ir pagarbą savo gimtajai kalbai bei kultūrai, nes jie įgauna platesnį pasaulio supratimą.

Anglų kalbos mokymas Indonezijoje

Indonezijoje anglų kalbos mokymas skiriasi nuo tų šalių, kuriose ši kalba yra antroji kalba ir naudojama kasdienėje komunikacijoje. Anglų kalba Indonezijoje yra pirmoji užsienio kalba, kuri privalomai mokoma vidurinėse mokyklose (junior ir senior high school). Pradinėse mokyklose ji yra tik pasirenkamas dalykas ir dar nėra privaloma disciplina. Pasak Chamot (1987), anglų kalba taip pat gali būti naudojama kaip dvikalbio ugdymo priemonė. Iš tiesų, daugelis Indonezijos mokyklų jau taiko dvikalbį mokymo modelį.

Anglų kalbos mokymo tikslas – ugdyti visas keturias kalbines kompetencijas: klausymą, kalbėjimą, skaitymą ir rašymą. Kadangi anglų kalba labai skiriasi nuo Indonezijos kalbų (tokios kaip indoneziečių, javiečių, sundaniečių), būtina atsižvelgti į šiuos skirtumus, kad mokymas būtų efektyvus ir tinkamai struktūruotas.

Šie skirtumai apima:

• Tarimą,
• Rašybą,
• Gramatinę struktūrą,
• Kirčiavimą ir intonaciją,
• Žodyną,
• Kultūrinius ir moralinius skirtumus.

Be to, anglų kalboje yra griežta laiko sistema (gramatiniai laikai – tenses), skaičių skirtumas (vienaskaita ir daugiskaita) bei aiškus asmenų atskyrimas pagal lytį (vyriškosios ir moteriškosios giminės įvardžiai).

Vaikų kalbos kognityvinė raida

Vaikų kalbos raida prasideda nuo pat jų gimimo. Pirmiausia jie naudoja pačią paprasčiausią išraiškos formą – verksmą. Vėliau tai vystosi į gugavimą bei paprastus žodžius ar sakinius, kurie dažnai lydimi kūno judesių arba gestų kaip papildomos komunikacijos priemonės.

Švietimo psichologijoje yra keletas mokymosi teorijų, kurios gali būti naudojamos kaip mokymo pagrindas. Vienas žymiausių mokymosi modelių yra intelektinės/kognityvinės raidos teorija, kurią sukūrė Jean Piaget (1896–1980). Remiantis Piaget modeliu (cituojama Dahar, 1988), kiekvienas žmogus pereina tam tikrus intelektinės raidos etapus:

1. Sensorimotorinis etapas (0–2 metai)
   Šiame etape vaikai pradeda mokytis ir suprasti aplinką per penkis pojūčius bei judesius. Jų elgesys grindžiamas tik reakcija į išorinius stimulus. Maždaug 8 mėnesių amžiaus kūdikiai pradeda suvokti objektų pastovumą, tai reiškia, kad jie supranta, jog objektas egzistuoja net tada, kai jie jo nemato. Prieš šį amžių kūdikiai mano, kad jei kažkas išnyksta iš jų regėjimo lauko, tai to daikto tiesiog nebėra. Šiuo laikotarpiu vaikai tyrinėja pasaulį per savo pojūčius ir stebėdami aplinkinių veiksmus.
2. Priešoperacinis etapas (2–7 metai)
   Šio etapo metu vaikai pradeda įvaldyti simbolius (žodžius) ir gali išreikšti savo patirtį, tačiau jų mąstymas dar nėra loginis (priešloginis mąstymas). Vaikai šiame amžiuje yra egocentriški, tai reiškia, kad jie pasaulį suvokia tik iš savo perspektyvos ir dažnai nesugeba įvertinti kitų žmonių požiūrio. Jie koncentruojasi tik į vieną daikto ypatybę, ignoruodami kitas. Be to, nors vaikai jau gali mąstyti prieš veikdami, jų mąstymas dar nėra loginis. Šis amžius taip pat pasižymi subjektyviu pasaulio suvokimu, dėl kurio vaikams sunku suprasti kitų žmonių požiūrį. Kitas šio etapo bruožas – suvokimo stoka apie pastovumą. Tai reiškia, kad vaikai nesupranta, jog du objektai gali turėti tą patį svorį, kiekį ar tūrį, net jei jų forma pasikeičia. Kadangi šiame amžiuje vaikai dar negali abstrakčiai mąstyti, jiems lengviau mokytis, jei mokymosi procesas apima konkrečius objektus ir praktinę veiklą. Tai reiškia, kad šiam amžiaus tarpsniui tinkamiausias yra mokymasis per veiklą („learning by doing“) metodas, kai vaikai mokosi per tiesioginę patirtį.
3. Konkretus operacinis etapas (7–11 metų amžiaus)
   Šiame etape vaikai pradeda suprasti ir mąstyti konkrečiai. Paprastai šiame raidos etape jie jau turi konservacijos (pastovumo) suvokimą, t. y. supranta, kad daiktas, nors ir pakeitęs formą, išlaiko tą patį svorį, kiekį ar tūrį. Vaikai taip pat įgauna , todėl jie nebėra tokie egocentriški kaip anksčiau. Tačiau jų mąstymas vis dar išlieka , todėl jie nesugeba mąstyti abstrakčiai ir gali spręsti tik konkrečius uždavinius. Mokymosi veiklos, kurios įtraukia mokinius į , yra daug efektyvesnės nei vien mokytojo žodiniai paaiškinimai.

Piaget ir Vygotsky požiūriai į vaikų mokymąsi

Pagal Piaget, vaikai nuo 2 iki 7 metų yra priešoperaciniame etape, kuriam būdingas simbolių (ženklų) naudojimas ir intuityvus mąstymas.

Šis laikotarpis skirstomas į dvi stadijas:

1. Priekonceptualinė stadija (2–4 metai) – vaikai išreiškia objektus per vaizduotę, piešinius ir žaidimus.
2. Intuityvi stadija (4–7 metai) – objektų suvokimas grindžiamas asmenine patirtimi, o ne analize.

Vaikams būdingos šios savybės:

• Jie sieja patirtį iš žaidimų su asmenine patirtimi ir tampa savanaudiški (nenori dalintis žaislais).
• Jų mąstymas dar nėra atvirkštinis (jie negali grįžti prie ankstesnio mąstymo proceso).
• Jie negali vienu metu matyti kelių objekto savybių ir neturi loginio-dedukcinio mąstymo.
• Jie mąsto transduktyviai, t. y. analizuoja nuo vieno konkretaus atvejo prie kito, negalėdami atskirti tikrovės nuo fantazijos. Dėl to kartais mėgsta meluoti, nes nesuvokia skirtumo tarp tikrų įvykių ir savo įsivaizdavimų.
• Jie nesupranta pastovumo koncepcijos (kiekis, svoris, tūris).
• Tik etapo pabaigoje jie pradeda klasifikuoti objektus pagal tam tikras savybes ir geriau suprasti konkrečias sąvokas.

Kadangi ankstyvojo amžiaus vaikai mokosi būdami priešoperaciniame etape, jiems būtina mokytis su iliustracijomis, modeliais, paveikslėliais ir kitomis vaizdinėmis priemonėmis. Piaget (cit. Wood, 2001) manė, kad tiesioginis mokymasis yra toks pat svarbus kaip mokslinių, loginių ir matematinių žinių ugdymas. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad verbalinis mokymasis, socialinė sąveika ir kultūriniai aspektai taip pat daro didelę įtaką mokymosi procesui. Tai patvirtina ir Vygotsky (1986) „Artimiausios raidos zonos“ (ZPD) teorija, kuri teigia, kad mokymasis vyksta efektyviausiai tada, kai vaikas sprendžia problemas su suaugusiųjų arba labiau patyrusių bendraamžių pagalba.

Vygotsky prieš Piaget:

• Piaget teigė, kad jei vaikas nesupranta temos, tai reiškia, kad jis dar nėra psichologiškai pasirengęs jos mokytis.

Vygotsky manė, kad vaikas gali peržengti savo individualaus vystymosi ribas mokydamasis per socialinę sąveiką (pvz., dirbdamas porose ar grupėse).

Vaikų dėmesio išlaikymas pamokoje

Pagal Ur (1996), vaikų dėmesį klasėje pritraukia trys pagrindiniai šaltiniai:

1. Paveikslėliai – jie turi būti įdomūs, ryškūs ir aiškūs.
2. Pasakos ir istorijos – vaikams patinka klausytis pasakojimų.
3. Žaidimai – tai smagi veikla, kuri įtraukia vaikus ir skatina mokymąsi.

Curtain ir Pesola (1994) nustatė, kad vaikai geriausiai išmoksta užsienio kalbas, kai mokymasis vyksta komunikatyviame ir prasmingame kontekste. Toks kontekstas apima:

• Socialines situacijas
• Kultūrinius elementus
• Žaidimus, dainavimą, pasakas
• Meno patirtis, rankdarbius ir sportą

Piaget ir Vygotsky teorijų reikšmė užsienio kalbų mokymui

Abi šios teorijos pateikia svarbią informaciją apie tai, kaip vaikai mokosi, ypač užsienio kalbų.

1. Pagal Piaget, vaikai yra aktyvūs besimokantieji ir mąstytojai. Jie nuolat sąveikauja su aplinka ir sprendžia problemas per savo patirtį. Mokymasis vyksta natūraliai, o ne per kitų imitaciją.
2. Pagal Vygotsky, vaikų mokymasis vyksta per socialinę sąveiką. Suaugusieji (tėvai, mokytojai) yra vaikų „pasaulio tarpininkai“, kurie padeda jiems mokytis.

Daugelis Vygotsky idėjų dabar taikomos kuriant užsienio kalbų mokymo metodikas vaikams. Suaugusiųjų pagalba leidžia vaikams suprasti ir išmokti daugiau nei jie galėtų savarankiškai.

Kalbos kognityvinis vystymasis jauniems mokiniams

Vaikų kalbos raida prasideda nuo gimimo – pirmoji komunikacijos forma yra verksmas, kuris vėliau vystosi į gagenimą, paprastus žodžius ir sakinius, lydimus kūno judesių kaip kalbos papildymo priemonių. Edukacinėje psichologijoje egzistuoja mokymosi teorijos, kurios gali būti naudojamos kaip mokymo pagrindas. Vienas žinomiausių mokymosi modelių yra intelektualinės/kognityvinės raidos požiūris, kurį sukūrė Jeanas Piaget (1896–1980).

Pagal Piaget modelį (Dahar, 1988), kiekvienas asmuo pereina tam tikrus intelektinės raidos etapus:

1. Sensorimotorinis etapas (0–2 metai)
   Šiame etape vaikai pradeda mokytis ir kontroliuoti aplinką naudodamiesi penkiais pojūčiais ir judesiais. Jų elgesys grindžiamas stimulo priėmimu. Maždaug 8 mėnesių amžiaus kūdikis supranta, kad objektas egzistuoja net ir tada, kai jo nemato. Prieš šį amžių vaikas mano, kad tai, ko nemato, neegzistuoja.
2. Ikiveiklos etapas (2–7 metai)
   Vaikai mokosi naudoti simbolius (žodžius) ir gali reikšti savo patirtį, nors jų mąstymas dar nėra loginis. Jie egocentriški, mato pasaulį tik iš savo perspektyvos, sunkiai priima kitų žmonių nuomonę. Taip pat jie nesupranta, kad daiktai gali išlikti tokie patys, net jei jų forma pasikeičia. Mokymasis šiuo laikotarpiu turi būti paremtas konkrečiais pavyzdžiais ir praktinėmis veiklomis.
3. Konkretus operacinis etapas (7–11 metų)
   Vaikai pradeda mąstyti konkrečiai ir logiškai. Jie supranta, kad objektų masė, kiekis ar tūris nesikeičia, net jei jų forma pasikeičia. Šiame etape jie tampa mažiau egocentriški ir gali vertinti situacijas iš skirtingų perspektyvų.
4. Formalus operacinis etapas (11–15+ metų)
   Vaikai pradeda mąstyti abstrakčiai, gali formuluoti hipotezes ir analizuoti situacijas logiškai. Jie gali svarstyti įvairias galimas situacijų baigtis ir priimti pagrįstus sprendimus.

Piaget teorija teigia, kad vaikai nuo 2 iki 7 metų yra ikiveiklos etape, todėl jiems reikia daug vizualinių priemonių, modelių, paveikslėlių ir kitų praktinių veiklų. Tačiau Vygotsky (1986) išplėtojo Proksimalinės raidos zonos (ZPD) teoriją, teigdamas, kad vaikai mokosi geriau suaugusiųjų ar pažengusių bendraamžių pagalba. Socialinė sąveika ir bendradarbiavimas vaidina svarbų vaidmenį mokymosi procese.

Anglų kalbos mokymas jauniems mokiniams

Jautriausias kalbos vystymosi laikotarpis žmogaus gyvenime yra tarp 2 ir 7 metų. Todėl svarbu šiuo metu vaikams pristatyti tinkamą kalbėjimo būdą. Maria Montessori (1991) pabrėžia, kad kalbėjimo įgūdžiai yra būtini bendravimui su aplinka.

Kadangi anglų kalba yra pirmoji užsienio kalba Indonezijoje, jos mokymas turėtų būti laipsniškas ir atitikti vaikų kognityvinę raidą. Mokymosi procesas bus sėkmingas, jei:

• Mokytojai yra kvalifikuoti, geba pateikti mokymą įdomiai ir prasmingai;
• Mokymo medžiaga pritaikyta vaikams, atitinka jų amžių ir sukuria malonią mokymosi aplinką;
• Mokymo metodai yra interaktyvūs, įtraukia žaidimus, pasakas, muziką ir judesį.

Anglų kalbos mokymui gali būti taikomi įvairūs metodai: istorijų pasakojimas, vaidmenų žaidimai, meninė veikla, dainos, ritmai, rimuoti eilėraščiai ir kt. Pasak Matondang (2005), muzika ir judesys yra vieni iš efektyviausių metodų ankstyvajame kalbos mokyme.

Muzika ir dainos vaikams yra itin svarbios, nes:

1. Padeda išreikšti emocijas (džiaugsmą, liūdesį, nuostabą ir kt.);
2. Ugdo klausymo ir tarimo įgūdžius;
3. Skatina judesį ir motorinį vystymąsi;
4. Kursto motyvaciją mokytis per žaidimą ir linksmas veiklas.

Dainavimas kartu su judesiu leidžia vaikams geriau įsiminti informaciją ir lengviau suprasti kalbos struktūrą. Be to, tinkamai parinktos dainos padeda vaikams mokytis anglų kalbos natūraliai, be spaudimo.

Mokytojai gali naudotis įvairiais šaltiniais, tokiais kaip:

• „The Complete Daily Curriculum for Early Childhood“ (Pam Schiller & Pat Phipps, 2002);
• „The Complete Book of Rhymes, Songs, Poems, Fingerplays, and Chants“ (Jackie Silberg & Pam Schiller, 2003);
• „The Giant Encyclopedia of Circle Time and Group Activities for Children 3 to 6“ (Kathy Charner, 1996);
• Taip pat garso ir vaizdo įrašais, pasiekiamais internete.

Nors egzistuoja daug įvairių mokymosi priemonių, svarbiausia yra mokytojo gebėjimas pritaikyti ir išnaudoti šias priemones, kad vaikams būtų pateikiama įdomi ir veiksminga anglų kalbos mokymosi patirtis.

Išvados

Remiantis aukščiau pateikta informacija, galima suformuluoti šias išvadas:

Pirma, anglų kalba yra tarptautinė kalba, dominuojanti komunikacijos eroje ir leidžianti perduoti bei gauti mokslines žinias visame pasaulyje. Šiuolaikiniame informacijos ir komunikacijos amžiuje anglų kalbos mokėjimas yra itin svarbus įgūdis. Užsienio kalbos mokėjimas suteikia galimybę gilinti mokslines žinias, plėsti socialinius ryšius ir siekti geresnės karjeros. Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių yra motyvuoti mokytis anglų kalbos kuo anksčiau.

Antra, idealu pradėti mokytis anglų kalbos nuo ankstyvos vaikystės, ypač prieš sulaukiant 12 metų. Ankstyvoji vaikystė (2–7 metai) yra vadinamas „auksiniu“ kalbos įgūdžių formavimosi laikotarpiu. Šiame etape vaikai geba išmokti bet kurią kalbą taip pat lengvai kaip gimtąją, todėl šis laikotarpis turi būti išnaudotas kuo efektyviau.

Trečia, pagal Piaget teoriją, ankstyvoji vaikystė yra ikimokyklinio amžiaus tarpsnis, kuriame vaikai dar mąsto egocentriškai, nesupranta abstrakčių sąvokų ir remiasi simboliais, tačiau jų mąstymas dar nėra loginis. Tuo tarpu Vygotsky teorija pabrėžia socialinės sąveikos svarbą – vaiko raida vyksta socialiniame kontekste, o mokymasis priklauso nuo aplinkinių suaugusiųjų. Suaugusieji atlieka svarbų vaidmenį kaip tarpininkai tarp vaiko ir jį supančio pasaulio, padėdami jam mokytis bei ugdyti mąstymą ir gebėjimus.

Ketvirta, ankstyvojoje vaikystėje anglų kalbos mokymas turi būti pritaikytas pagal vaikų raidos ypatumus ir būti efektyvus. Tinkami metodai yra tie, kurie įtraukia vaikus į bendravimo kontekstą – socialines ir kultūrines veiklas, žaidimus, dainavimą, muziką, istorijų pasakojimą, meninę veiklą, rankdarbius ir fizinius judesius. Tarp visų metodų dainavimas ir judesys išsiskiria kaip ypač veiksmingas būdas mokyti anglų kalbos, nes vaikams patinka dainuoti ir atlikti įvairius smagius fizinius pratimus.

Galiausiai, nors anglų kalba dažnai nėra privaloma pradinėse mokyklose (7–12 metų amžiaus vaikams), švietimo politikos formuotojai turėtų apsvarstyti jos įtraukimą į pradinio ugdymo programą, net jei tik kaip vietinio turinio dalį. Įvairūs moksliniai tyrimai bei Piaget ir Vygotsky teorijos pabrėžia, kad kuo anksčiau pradedamas kalbos mokymasis, tuo geresni jo rezultatai ateityje. Ankstyvas anglų kalbos mokymasis suteikia vaikams daugiau galimybių ateityje – tiek tarptautiniam socialiniam ir kultūriniam bendravimui, tiek profesinei karjerai globalizacijos eroje.

ENGLISH EDUCATION FOR EARLY CHILDHOOD LEARNER Nanik Shobikah